Baltijos elektronika ’10: Tik pirmyn!

Kad Nostros galvoje gali gimti keisčiausių idėjų, supratau dar tuomet, kai jis vieno vakarėlio metu kėsinosi nesankcionuotai išplėšti tuometinio “Funky Munky” gėrimų sandėliuką. Nenoriu prisimeluoti, bet man atrodo, kad idėją surengti klubinės bendruomenės konferenciją “Satta Outside” metu girdėjau ir aš – tiesa, atsižvelgęs į autoriaus fizinę kondiciją, nežiūrėjau į tai rimtai. Visgi, kai prie Mindaugo prisijungė Kotryna, kuri entuziazmu užkrėsti galėtų net mirusį, “Baltijos elektronikos” kontūrai tapo daug ryškesni.

Šeštadienio rytą kiek vėluodamas prie Nacionalinės dailės galerijos sutinku pirmąjį konferencijos dalyvį – laiptais sunkiai ir iš lėto lipo garbaus amžiaus vieno sūraus lietuviško portalo redaktorius. Senoliui skaudėjo ne tik sąnarius, bet ir galvą – jei mano vėlavimo priežastimi buvo išvakarėse vykusi diskoteka su Pete Herbert, tai kolega skrandį dirgino pagal “Covenant” sintetiką.

Pasidalinę įspūdžiais, kad parako dar yra ir užsipirkę “Žalios girios” (“Club mate”, deja, tik nemirtingiesiems ant scenos buvo skirta), patraukėme vidun, kur Jaagup Jalakas dar kartą patvirtino, jog Estija arčiau Skandinavijos, nei Pabaltijo. Žolė brangi, teisėsaugininkai savivaliauja, o ir šiaurietiškas žmonių ramumas daro neigiamą įtaką klubinei Talino, ką jau kalbėti apie Tartu ar Pernu, scenai ir naktiniam gyvenimui. Vertingiausia, ką išgirdau – kad informacija reikia dalintis, nes kažin ar nutuokdamas apie Karl Bartos iš “Kraftwerk” pasirodymą, būčiau jį taip lengvai praleidęs.

Lietuvišką realybę pristatyti pasišovęs Loranas Vaitkus prisėsti kvietė Antaną Gustaitį, JaZzy, “Satta” orkestro dirigentą Noruišį, tą patį Nostra, patriarchą DJ Saga. Galbūt tai, kad dalyviai nebuvo iki galo atsigavę iš po vakar, galbūt tai, kad jie kalbėjo pirmieji ir dar deramai liežuvio apšilti ar minčių strategiškai sudėlioti nespėjo, turėjo įtakos ir vieningo atsakymo į klausimą “kur link einame?” kompanija taip ir neišgrynino. Svarbiausia, kad ryte baigtum. Į tai, ko gero, žymiai geriau atsakė veidai auditorijoje – nustebau sutikęs salėje tiek jaunų bei nematytų žmonių. Ir jei bent dalis jų yra prodiuseriai, promoteriai, didžėjai ar tiesiog klubinėtojai, tai yra puiku, nes mes turime šviesią ir žingeidžią ateitį. Lygiai taip pat pasigedau veteranų – kur gi jūs buvote, profesoriai, negi pinigo pagailėjote?

Estafetę perėmę ryšių su tusovčikais ir diskotekinės reklamos specialistai markę prilaikė – žodžių į vatą nevyniojo, bet liežuviais per daug neplakė. Išryškėjo JaZzy talentas ir charizma. Tokie žmonės reikalingi bet kuriame susibūrime. Ar tai būtų kontrakto pasirašymas su verslo partneriais, ar auksinės senelių vestuvės – jis visada ras ką pasakyti ir aplink nugriaudės juokas, atpalaiduojantis raumenis ir suteikiantis drąsos įsijungti.

“iPad” reklamą su Leon Somov žudžiau kapodamas makaronus “Havana Social Club” – technologinių produktų pristatymas man daug aiškesnis žiūrint “Youtube”. Liudininkai sakė, kad praleidau nedaug. Iš kitos pusės, jei makaronų būtų galerijoje, galbūt lėkštę ir būčiau atsinešęs į salę – vis smagiau nei lapkričio mėnesio “15 min” vartyti.

Ksenios Kamikazos pranešimą, deja, praleidau dėl logistikos problemų – gaila, nes latviai, man atrodo, turi ką papasakoti. Laiko liūdėti, tiesa, nebuvo – sugrįžus ant karštųjų kėdžių muistėsi leidybos verslo atstovai. Tai, ko gero, buvo labiausiai nišinė visos konferencijos diskusija, kurioje aptarti formatai, netleiblai, soundcloudas… Kliuvo ir piratams. Tiesa, išvadų vietoje tikėtis galima buvo daugiau ne “bandykite, tikėkite, atiduokite visą save”, bet ei – kam pirmas kartas pavyko tobulas?

Prodiuserius pakeitė marketingistai ir tai buvo bene įdomiausia visos dienos dalis. Sunkiasvoriai klubinės industrijos banginiai su Tomu Auksarankiu priešaky svaidėsi įdomiais pavyzdžiais ir daug žadančiais patarimais, o Mindaugas Morkūnas-Cukrus apskritai paliko didžiausią įspūdį iš visų konferencijos dalyvių. Jo kalba buvo koncentruota, pakaustyta argumentais ir netgi statistika – atsakingas pasiruošimas padarė savo.

Banginiai nuplaukė ir prie pulto stojo naktinių klubų geografas Sergej Grigorjev. Tai buvo įdomu, linksma bei vertinga – kad “Malibu” turi ne tik ypatingą aurą ir stebuklingą sėkmės receptą aš žinojau, bet kitiems tai galbūt tapo didele naujiena, kuri pačio klubo į konferencijos dalyvių must see sąrašus gal ir neįrašė, bet bent jau kad alternatyva su DJ Pawlo yra, tikrai pranešė.

Lauke spaudžiant šalčiui, o viduje laikui, Vidis ir kompanija turėjo nepilną pusvalandį pristatyti mūsų šalies klubų realybę. Ši diskusija, mano akimis, kiek nukrypo nuo pradinio tikslo ir labiau tapo manualu pradedantiesiems didžėjams, sapnuose žibantiems “Exit” ar bet kurios kitos šokių aikštelės dalyvių akyse. Aš gi labiau tikėjausi išgirsti, kodėl Vilniuje nebeliko didelių klubų, kodėl dancefloorai tokie šviesūs, o kolonėlės kartais cypia tarsi išprievartautos.

Visa tai ir dar daugiau turbūt surasime kitąmet. Viena iš organizatorių akį merkė jau šeštadienį sakydama, jog 2011 m. turėtų būti dvigubai ilgiau, dvigubai stipriau ir kažkur kitur – labai jau punktualūs galerijos šeimininkai. Pagrindo optimizmui yra – “Baltijos elektronika’10″ užkrėtė ir kartu su “Sonar”, “Audioriver” ar “Spartakiada” randa vietą tarp gražiausių akimirkų iš 2010-ųjų reivo metų.

Šlifuoti, aišku, yra ką – labiausiai pasigedau diskusijos dalyvių įvairovės. Kultūros antropologas ant scenos gal ir nebūtinas, bet, pavyzdžiui, diskusijoje apie rėmėjus su malonumu išklausyčiau tokią panelę, o gal ir ponią Raivarą, kuri kažkada turbūt ne vien dėl savo vardo palaimino “Nokios” ir tūso santuoką. Žmonės iš kitos pusės nuomonė tikrai galėtų įlieti papildomos jėgos į diskusijas. Taip sakydamas tikiuosi, kad “Baltijos Elektronika’11″ išties taps dar didesne banga, nes mums reikia dar daug apie ką pasikalbėti.

Foto: Mamania